Karštas šokoladas

Karštas šokoladas
Ir šaltas kambarys
Koks nepriekaištingas
Šitas derinys

Gurkšnį atsigėriau
Ir sušilt baigiu
Šiluma vidinė
Geriausia iš visų

Šalti rudens vakarai
Manęs neįveiks
Ištvėriau dvim aštuonis
Ištversiu trigubai tiek pat

Rankos šąla
Spaudimas žemas
Nosis ledinė
Bet jau pripratus

Šokoladas karštas
Liejasi per žarnas
Bet kambarėlis šaltas
Pralaimėjo šokoladas

Prisiminimai

Ar prisimeni mane?
Čia aš, ta pati.
O gal kita –
Gi visos kūno ląstelės pasikeičia
Per septynis metus
Ir būtent tiek laiko praėjo.
O per kiek laiko
Pasikeičia siela?

Klausau senos muzikos
Tavo muzikos,
Skaitau senas eiles –
Eiles tau.
Atrodo,
Po to daugiau
               eilių nebekūriau.
Nemoku.
Bet gi kurdavau
Per nemokėjimą.
Bet ne daugiau.

Sudaužei mano širdį,
Nužudei mano sielą.
Gal nuo tada ir nebesu
Toks pats žmogus,
Gal nuo tada
Nebesu žmogus.
O gal niekas ir nebuvau.

Kavinėje v2

　　Šalta ir šlapia. Ir ko aš čia ėjau? Bet gi nesėdėsiu visą dieną bendrabučio kambaryje. O į paskaitas nenoriu nė kojos kelti.

　　Atidariau kavinės duris ir iškart užliejo šiluma. Pažvelgiau į kairę – mano vieta prie lango laisva.

　　Kai atsisėdau, iškart priėjo padavėja. Ji jau atsimena, kokią kavą geriu. Pasistačiau ant stalo kompiuterį ir įsijungiau Nyčės knygą. Netrukus padavėja atnešė kavą.

　　Įnikau skaityti ir nė nesupratau, kaip ta kava baigėsi. Bet padavėja iškart priėjo ir pasiūlė dar. Aptarnavimas čia visada malonus.

　　Vėl pasinėriau į Nyčės išvedžiojimus.

　　

　　– Atrodai nuliūdęs, – išgirdau ir supratau, kad padavėja atnešė kavą ir stovi čia jau kelias minutes.

　　Pažvelgiau į ją. Švelnių veido bruožų, šviesiaplaukė, nedidukė liekna padavėja žvelgė tiesiai į mane savo giliomis akimis.

　　– N-ne, t-tik susik-kaupęs, – atsakiau ir šyptelėjau.

　　Tada žavioji padavėja apdovanojo mane savo švelnia šypsena.

　　Ji paklausė, ką aš skaitau. Sakė, ir jai patiko Nyčė. Padavėja prisėdo šalia.

　　– Viktorija, – ji prisistatė.

　　– P-Paulius.

　　Ji pasidalino savo mintimis apie Nyčę ir nejučia mes pasinėrėme į kitą dimensiją. Ten laikas sustoja ir aplinka išnyksta. Nėra nieko kito – tik du protai ir filosofija.

　　

　　– Viktorija! – ramybę sudrumstė balsas iš kito pasaulio.

　　– Aš turiu eiti, – pasakė ji ir nuėjo.

　　O aš likau sėdėti kol pavyko sugrįžti iš kitos dimensijos. Kava jau buvo atšalusi.

Sukurta rašymo dirbtuvių metu.

Kavinėje v1

Paulius nuleidęs galvą brido per šlapių lapų šūsnis. Galiausiai priėjo kavinę, įėjo vidun, nuėjo iki savo įprastos vietos prie lango ir krestelėjo ant kėdės. Eilinė diena, kai jis vietoje paskaitų ateina į šitą kavinę.

Paulius išsitraukė savo nešiojamą kompiuterį, pastatė ant stalo ir jį įsijungė. Netrukus prie jo priėjo padavėja – žavi blondinė – ir besišypsodama prabilo:

– Laba diena. Kaip įprastai?

Paulius tyliai ištarė „taip“ į ją nė nepažiūrėjęs. Padavėja nuėjo. Paulius atsidarė kompiuteryje Nyčės knygą ir pradėjo skaityti. Netrukus padavėja atnešė jam kavos ir šypsodamasi ją padėjo ant stalo. Paulius tik linktelėjo neatitraukdamas akių nuo knygos. Jis sėdėjo, skaitė ir siurbčiojo kavą.

Kai tik kava baigėsi, žavioji blondinė priėjo ir pasiūlė dar.

– Taip, ačiū, – atsakė Paulius ir padavėja nuėjo.

Po kelių minučių ji vėl grįžo nešina puodeliu kavos ir vėl gracingai padėjo jį ant stalo. Paulius niekaip nesureagavo ir padavėja liko stovėti.

– Atrodai nuliūdęs, – pratarė ji.

Štai tada Paulius pagaliau atitraukė akis nuo kompiuterio ir pažiūrėjo į ją.

– Ne, tik susikaupęs, – atsakė ir išspaudė šypseną jis.

– Ką skaitai? – paklausė ji.

– Nyčę.

– Ooo, įdomu. Skaičiau kažkurią jo knygą.

– Gal nori prisėsti? – susizgribo Paulius.

Padavėja nusišypsojo ir prisėdo ant šalimais esančios kėdės.

– Viktorija, – prisistatė ji ir ištiesė ranką.

Paulius paspaudė jos ranką ir taip pat prisistatė:

– Paulius.

– Tai patinka Nyčė, Pauliau?

– Kai kurios jo idėjos įdomios, – atsakė jis. – O tau patiko?

– Visai nieko, – atsakė ji. – Aš jau turiu eiti – klientai laukia.

– Palauk, – Paulius ją sustabdė. – Gal norėtum kur nors su manimi nueiti?

– Žinoma, – Viktorija nusišypsojo ir nuėjo prie kitų klientų.

Paulius kelias minutes pasėdėjo susimąstęs, o tada vėl grįžo prie knygos. „Visa, kas daroma iš meilės, visada vyksta anapus gėrio ir blogio“ – perskaitė jis.

Paulius užvertė kompiuterį, greitai užsivertė kavą. Padavėja atnešė sąskaitą ir jie susitarė penktadienį susitikti.

* * *

Penktadienį jie susitiko ir nuostabiai praleido laiką. O po to jau viskas vyko labai greitai. Jie pradėjo draugauti. O po mėnesio Viktorija pranešė, kad jos kambariokė išsikrausto ir pasiūlė jam gyventi kartu. Pauliui tai buvo didelis žingsnis ir jam reikėjo laiko pagalvoti. Ar jis tikrai pasiruošęs gyventi su mergina ir atsisveikinti su savo viengungišku gyvenimu? Galiausiai jis nusprendė, kad reikia kažką keisti gyvenime ir po dviejų mėnesių draugystės jie apsigyveno kartu.

Tai buvo vienas geriausių sprendimų jo gyvenime. Kiekvieną naktį prieš miegą jie aptarinėdavo skaitytas knygas ar diskutuodavo filosofijos klausimais. O dienomis tiesiog smagiai leisdavo laiką. Ir juos net pačius stebino, kad jie niekada nesipyko.

Bet kažkas dar vis kirbėjo Pauliaus širdyje. Kažko vis dar trūko iki pilnos laimės. Ir jis suprato, kad tos fizikos studijos, vietoje kurių jis eidavo į kavinę, jam neatneša tiek laimės, kiek jis norėtų.

Būgnai

　　　Nuskambėjo būgnų garsas. Atsimerkiu – rastinio namelio kambaryje ant kilimo ratu susėdę žmonės, Amerikos indėnai. Šalimais kitas indėnas muša būgną. Atsisėdau į ratą. Man už nugaros dega židinys. Jo šviesa per visą kambarį šoka pagal būgnų ritmą. Vienas indėnas, atrodo, vyriausias iš visų, pradėjo dainuoti. Netrukus jam pritarė ir kiti. Jaučiau, kaip iš visų pusių jų dainavimas man įeina į ausis, galvoje tarsi atsimuša į kaukolės sieneles ir aidi tarsi tuščioje salėje.

　　　Užsimerkiau. Dainavimas ir būgnai ir toliau aidi mano galvoje. Židinio ugnis šildo mano nugarą. Pajutau tarsi viskas aplink mane pradėjo suktis. Apėmė nesvarumo būsena. Pasaulis sukasi ir aidi indėnų dainavimas. Pajutau, kaip pradėjau kilti. Nesupratau, ar kylu iš tiesų, ar tik taip atrodo. Bet bijau atsimerkti ir patikrinti, nes nenoriu išeiti iš tos būsenos. Pajutau, kad mano kūnas pradėjo judėti. Jaučiau, kaip muzika įeina man per ausis, o tada pasklinda visu kūnu ir judina mano galūnes. Aplink mane iš visų pusių dainuoja indėnai, o aš šoku rato viduryje.

　　　Būgnai ir dainavimas suintensyvėjo. Mano šokis išėjo iš rato vidurio ir aš pradėjau šokti visame kambaryje. Jaučiau, kaip išsiplečiu per visą kambarį ir kiekviename jo kampelyje šoku vienu metu. Supratau, kad aš esu ugnies šviesa, o vieninteliai žmonės kambaryje yra dainuojantys indėnai.

　　　Aš – šviesa – šokau pagal bugnų ritmą ir stengiausi apimti kiekvieną kambario kampelį.

　　　Staiga muzika nutilo. Atsimerkiu – aš sėdžiu viena kambaryje prie rašomojo stalo priešais tuščią sąsiuvinio lapą. Židinyje spragsi ugnis.

　　　

Sukurta rašymo dirbtuvių metu. Įkvėpta būgnų muzikos.

Sekimas

Tamsus vakaras. Gatvėje mašinos važiuoja viena po kitos. Aš slepiuosi už medžio. Jis išeina iš pastato, nulipa laipteliais žemyn. Detektyvas. Apsirengęs juodu paltu ir juoda berete, kad galėtų ištirpti nakty. Jis nueina tiesiai ir aš jį nuseku. Gatve eina daug žmonių. Galiausiai jis prieina laiptus į metro ir pradeda jais leistis. Bandau jį sekti, bet laiptais eina minia žmonių. Spraudžiuosi pro juos ir stengiuosi nepamesti jo iš akių. Galiausiai šiaip ne taip pro žmones prasispraudžiu ir nusileidžiu prie metro.

Jis įlipa į metro ir aš paskui jį. Jis atsisėda, išsitraukia laikraštį ir atsiverčia jį skaityti. O aš toliau jį stebiu.

Po poros stotelių jis išlipa, aš vėl seku paskui. Galiausiai mes išeiname į aikštę. Joje daugybė žmonių, akimirkai pametu jį iš akių. Bet laiku pastebiu, kaip jis pasuka į tuščią skersgatvį. Aš einu iš paskos. Tačiau pasukusi jo nebematau.

Einu skersgatviu toliau, dairydamasi jo. Tik staiga mane pagriebia ir priremia prie sienos. Jis.

– Kodėl mane seki, – paklausė jis.

– Man reikia tavo pagalbos, – atsakiau.

Jis ir toliau laikė mane prispaudęs prie sienos ir žiūrėjo tiesiai man į akis.

Sukurta rašymo dirbtuvių metu beklausant muzikos ir medituojant.

Pasimatymas

Taigi, vakar nusprendžiau nueiti į pasimatymą su tuo keistu vaikinu – Pauliumi. Liesas, aukštas, poilgių plaukų. Į pasimatymą jis atėjo vilkėdamas tais pačiais drabužiais, su kuriais jį mačiau prieš savaitę, ir turbūt tiek pat laiko neplovęs galvos. Prisėdome picerijoje prie staliuko vienas preišais kitą. Paulius užsisakė picos ir kavos, o aš – lazanijos ir Colos. Padavėjai nuėjus, mes kurį laiką tylėjome.

– Tai kaip sekasi studijos? – nutraukiau tylą aš.

– Kol kas atrodo gerai, – atsakė jis. – Pono B paskaitos įtraukiančios, nors nepasakyčiau, kad išmokau ko nors naujo. Tuo tarpu profesoriaus K paskaitų klausytis labai sunku. Naujos medžiagos labai daug, bet atrodo, kad geriau ją mokytis savarankiškai.

Pauliaus tonas buvo itin oficialus, o kalba manieringa. Balsas vyriškas ir neatitiko jo baikštaus vaikino išvaizdos. Bet kartkartėmis jis mikčiodavo.

Galiausiai mums pavyko pralaužti ledus ir įsivėlėme į visai įdomią filosofinę diskusiją. Kalbėjome apie „smegenis stiklainyje“ – apie tai, kad neįmanoma atskirti realios patirties nuo sukeltos smegenų stimuliacijos.

Nors atradome bendrą kalbą ir jaučiau, kad tarp mūsų užsimezgė ryšys, bet Paulius visą laiką išliko oficialus. Jis į mane visą laiką kreipėsi „Jūs“ ir aš kiek nejaukiai jaučiausi vadindama jį „tu“, bet ir kitaip kreiptis neapsivertė liežuvis.

Maistas jau seniai buvo suvalgytas ir stiklinė seniausiai ištuštinta, kai staiga pastebėjau, kad jau sutemo. Atrodė, kad galėtume kalbėti ir daugiau nieko gyvenime nereiktų.

– Būtų įdomu su Jumis pabendrauti dar kartą, – atsisveikindamas pasakė Paulius.

Nusišypsojau ir stebėjau, kaip liesa figūra dideliais žingsniais nutolsta stotelės link.

SMS

– Py-pyp, py-pyp, – suskambėjo Nokia 3310 žinutės tonas. Paulius paėmė telefoną į rankas, atrakino ir įsijungė žinutę. Nežinomas numeris.

„Hi, gal ryt prigriebtum mane iki vietos, galiu atvaryti iki turgeliai arba kur tau patogiau.“

Kažkas ryškiai ne ten pateikė. Paulius nė nevairavo mašinos, tai tikrai negalėtų nieko „prigriebti“. Bet jis nusprendė atrašyti: „Kas čia rašo“, – suspaudinėjo mygtukus telefone. Kurį laiką dar žiūrėjo į ekraną tarsi laukdamas atsakymo. Bet po kelių sekundžių užrakino telefoną ir padėjo ant stalo. Tada grįžo prie sąsiuvinio, kuriame sprendė mechanikos uždavinį fizikos seminarui.

Tačiau nespėjus jam užrašyti sąsiuvinyje pirmos raidės, vėl pasigirdo „py-pyp, py-pyp“. Žinutėje tebuvo užrašyta: „Monika“. Paulius iškart pabandė atmintyje perkratyti visas pažįstamas merginas, kurių vardas galėtų būti Monika. Prieš akis iškilo blondinė raudonomis lūpomis iš paralelinės klasės gimnazijoje, kurią šiemet baigė. Ar tai galėtų būti ji? Bet kam jai jam rašyti.

„Tikriausiai ne čia pateikėte“, – Paulius greitai suspaudė mygtukus ir iškart padėjo užrakintą telefoną į šalį.

„v = s / t“ – jis užrašė sąsiuvinyje. Bet jį ir vėl nutraukė garsas iš telefono. Šį kartą skambutis. Paėmė telefoną į rankas – tas pats nežinomas numeris. Jis nedrąsiai nuspaudė mygtuką su nupieštu žaliu rageliu ir iš lėto pridėjo telefoną prie ausies:

– K-klausau, – ištarė jis.

– Pauliau? – pasigirdo skardus draugiškas merginos balsas kitoje ragelio pusėje.

– T-taip? – atsakė jis.

Trumpa pauzė. Tada vėl merginos balsas:

– Uoj, atsiprašau! Tikriausiai ne tam Pauliui paskambinau.

Paulius nieko neatsakė.

– Viso gero, – pasakė mergina ir padėjo ragelį.

Paulius padėjo telefoną ant stalo. Na taip, kurgi jam skambintų žavi blondinė raudonomis lūpomis.

„a = (v1 - v2) / t“ – užrašė naujoje eilutėje.

Fantasijų pasaulio beieškant

Kas aš esu? Ir kur dingo mano kūrybiškumas?

Visą gyvenimą praleidau savo fantazijų pasaulyje. Ten įdomiau. Ten gali būti kas tik nori. Nors kartais fantazijos nuneša ten, kur visai nenori būti. Nevaldoma vaizduotė.

Vieną akimirką esi superherojė, gelbėjanti pasaulį. Kitą akimirką nieko gelbėt nebenori. Tegu skęsta visi savo purvuose. Pasaulis nenori būti išgelbėtas.

Sveiki atvykę į tikrą pasaulį.

Ar tai reiškia, kad tapau realistė? Bet dar vis identifikuojuosi su skraidžiojančia padebesiais, realybės nesuprantančia, plaukiojančia fantazuotoja. Identitetas yra, bet jį atitinkančių veiksmų – ne.

Pagalvojus, tai kūrybiškumas dingo 2012 metais. O tada gi buvo pasaulio pabaiga. Tai viskas čia kaip ir aišku. Tai taip išeina, buvo mano fantazijų pasaulio pabaiga. Visai apie tai nepagalvojau. Reiškia, reikia sukurti naują pasaulį.

Kaip sukurti pasaulį? Atsiverskime pasaulio kūrimo manualą. Okey... taip... Pirmiausia, kur bus tas kitas pasaulis?

Toli toli... alternatyvioje visatoje.

Koks tas pasaulis?

Bet ta visata nebuvo jau tokia kitokia. Visai kaip mūsų. Tos pačios galaktikos, tos pačios žvaigždžių sistemos, tos pačios planetos. Net ir mūsų Žemė ta pati. Tik žmonės kiti.

Kas bus pagrindinis veikėjas?

Tame paprastame, niūriame kasdieniame pasaulyje gyveno princesė. Ne, ji nebuvo tikra princesė. Ar bent jau niekas to nežinojo, net ji pati. Ji gyveno mažame namelyje kartu su savo princu. Jie augino baltą ponį.

Princas, princesė, ponis – viskas labai gražu. Bet kur čia istorija? Kas gi tai gražiai šeimynėlei nutiko?

Gyvenimas jiems atsiuntė daugybė išbandymų. Kad ir smulkios negandos, bet jas reikėjo įveikti. Ragana užkerėjo princą, kad šis ją pamiltų. Bet tyra princesės meilė burtus išsklaidė. Piktas raganius pribūrė jiems skurdo metus. Jie vargo ir vos vertėsi, bet jie turėjo vienas kitą, o tai ir buvo jiems didžiausias turtas. Galiausiai tas skurdas jiems išėjo į naudą, nes jiems teko galvoti, kaip prasiversti, ir tai padėjo jiems sukurti savo karališką verslą.

Maži išbandymai – neįdomu. Reikia ko nors didesnio.

Ir tada, kai jau visos smulkios negandos buvo įveiktos ir atrodė, kad pagaliau atėjo užsitarnauta ramybė... Štai tada pasaulis iš tiesų pradėjo griūti. Prasidėjo invazija iš juodosios alternatyvios visatos. Jos piktieji gyventojai infiltravosi, užgrobdami įprastų gyventojų kūnus. Ir niekas negalėjo atskirti, kad tai ne tie patys žmonės. Niekas, išskyrus mūsų princesę, kuri matė giliau negu paprastas paviršius. Tačiau ji buvo vienintelė, kuri tai matė. Ir kas gi ja patikės? Kaip jai įtikinti visą pasaulį, kad jam gresia pavojus?

Na, bet jau laikas baigti. Kaip mūsų veikėjai pavyks įveikti šią kliūtį? Galbūt kada nors sužinosime, o gal ir ne.

Deivės šypsena

Ji yra kažkas tokio. Visa švytinti. Žavinga. Įeina į patalpą tarsi vėjo gūsis ir sutaršo visų širdis. Jai nereikia nieko sakyti – ir taip visi mato ir nuseka ją akimis.

Ji palietė ir mano širdį. Priėjo prie mano stalo. Nusibraukė plaukų sruogą nuo veido. „Indre, ar gali man padėti?“, – ji paklausė. Pažiūrėjau į jos rudas akis, tarsi į bedugnę, ir be žado nusekiau paskui. Ji lengvai atsisėdo ant savo kėdės, o aš atsirėmiau ranka į jos stalą. Ji pasakojo, su kokiais nesklandumais susidūrė, o aš stebėjau, kaip juda jos lūpos, ir jaučiau, kaip skęstu jos akyse. Jai baigus kalbėti, pabudau tarsi iš sapno. Nuspaudžiau kelis mygtukus kompiuteryje ir tada ji apdovanojo mane savo švytinčia šypsena. „Ačiū, Indre, tu dievas, neįsivaizduoju, ką be tavęs daryčiau.“ Aš kukliai nusišypsojau ir nuėjau tolyn nuo tos spindinčios būtybės.

Kitą kartą įeina į kabinetą ir tarsi nusklendžia prie kito stalo. Kažką pasako, tada šelmiškai nusišypso. Visas veidas švyti nuo tos nuoširdžios išdykusios šypsenos. Ir man norisi šypsotis, nors ta šypsena ne man skirta. Po to sklendžia atgal į savo kabineta, vėl sukeldama vėjo gūsius aplink save.

Einu namo, laukiu prie šviesoforo. „Nu ir šalta“, – iš nugaros pasigirsta jos balsas. Taip nuoširdžiai, tiesiai išdrebia savo poreikius, ir tai taip žavinga. Taip ir norisi pasiūlyti sušildyt. Bet tik santūriai nusišypsau ir linkteliu galva. Užsidegus žaliai, ji lyg niekur nieko nuskuba tolyn. Išsitraukia telefoną, kažkam skambina. O aš tik žiūriu kaip ta dievybė tolsta nuo manęs. Viena ranka išsitraukia cigaretę, tada pameta žiebtuvėlį. Kol ji pasilenkia jo pasiimti, aš priartėju. Bet tada ji ir vėl nuskuba. O aš ir nesiveju. „Ne tau, Martynai...“ Ir paskęstu savo mintyse.

Princesės inkstai

Taip taip, tokiu metu tikrai yra kažkas, ką turėčiau daryti. Po galais, gi sėdžiu darbe. Tipo programuoju. Vienam lange IDE, kitam lange tinklaraštis. Bet realiai tai jokių konkrečių užduočių neturiu, tai whatever. Pasinaudosiu ta proga ir prirašysiu kokių nesąmonių.

Skauda fakin šoną. Ar nugarą. Inkstus ar kažką. Vakar belekaip skaudėjo. Ryte geriau buvo, dabar vėl pradėjo. Gal tikrai nueit pas gydytoją. Bet nemėgstu pas ją vaikščiot. Vėl sakys, kad dėl psichologinių priežasčių. Perikarditas jai irgi dėl psichologinių priežasčių atrodė.

Šviečia saulė. Vėjas šiaušia plaukus. Medžiams. Sunku susikaupti, kai tam pačiam kabinete sėdi dar bent 7 žmonės. Ir Telia siuntinėja žinutes, siūlo pirkti televizorių žiūrėti futbolui. O aš nei teliko žiūriu, nei tuo labiau futbolo. Labai gera marketingo kompanija. Reikia turbūt nusipirkti tą televizorių. Ir perduoti, kad perku tik dėl to, kad tokią žinutę gavau. Reklamos auka.

Dar per feisbuką rašinėja vienas trenktas žmogus. Pati kalta, pakviečiau į draugus. Kažkokioj grupėj žiauriai spamino, po mano komentaru parašė, kad aš jo geriausia draugė, nes mūsų pomėgiai vienodi. Tai sugalvojau jį į draugus pakviest. Šiaip gal nebuvo ką veikt. Tai dabar spamina man į pm. Sakė, jam šizofrenija. Pats diagnozavosi. Kažkoks psichinis ir tiek, o ne šizofrenija... oj..? „I'm glad your well“ – net savo gimtąja kalba nemoka rašyti.

Šiaip tai žiauriai nuobodu, bet gerai, kad beliko pusvalandis iki darbo pabaigos. Fakin inkstai, net nusičiaudėt ramiai negalima.

Įdomu, koks būtų pasaulis, jeigu visi sakytų tai, ką galvoja? Ir nafik įsižeisti dėl to, ką kiti galvoja? Gal neįsižeidinėtų niekas, nes būtų norma sakyt, ką galvoji. O ir pats gi prisigalvoji visko. Tai lygiosios. Aš mėgstu nuoširdumą, bet nereiškia, kad neįsižeisiu, kai kas nors nuoširdžiai išdrėbs savo nuomonę. Ir šiaip, gal norėčiau, kad apie mane nuoširdžiai geriau galvotų.

Šiandien mane princese išvadino. Aišku, gal tokią ir vaizduoju. Šiaip nežinau. Gi princese pavadint čia gali būti ir kaip meilybinis pavadinimas. Tuo labiau, kad tai sakė mano vaikinas. Tik kažkaip neskambėjo meilybiškai. Bet ai, „I'm the motherfuckin' princess“.

Šiaip tai dar ir kind of nuviliojau jį nuo kitos „merginos“, tai ir daugiau prasmių tinka šita daina. Bet tokia ten ir mergina buvo. Psichinė vedusi ir turinti vaikų boba, įsikliopinusi rimtai sau per jauną bachūrą. Tai labiau jis mane nuviliojo, irgi nuo kito. Prisiviliojo. Tai dabar tegu turisi motherfuckin' princess. Ir elgtis su manimi būtina kaip su princese. Kitaip būsiu ragana. Ai jo, ta psichinė dar ir ragana buvo. Bet ant šluotos taip gerai skraidyt kaip aš tai niekas nemoka. Ar ant (šluot)pagalio. Čia paliksiu laisvės interpretacijoms.

Čia taip nėra ką veikti, toks beprasmis laiko švaistymas. Dar 5 minutės ir galėsiu eiti namo. Grįžusi galėsiu ramiai sau nieko neveikti ir prasmingai leisti likusią dienos dalį. Arba vėl prasėdėti vienoj pozicijoj bijant pasisukti į šoną, nes fakin skauda. Gyvenu kupiną prasmės, laimingą ir sveiką gyvenimą. Bet vienas iš tų trijų vis tiek teisybė. Kuris – paliksiu spėlioti įsivaizduojamiems skaitytojams. Saldžių sapnų, I'm going home.

Įžanga

Šiandien netyčia atradau savo seną „Gyvenimų šešėlių“ tinklaraštį, kuriame turėjau skiltį „Už šešėlių“. Joje rašiau kūrybą, kuri nėra „Gyvenimų šešėlių“ dalis. Ten buvo mano gyvenimas, sumaišytas su visiška fantazija. Tiek sumaišytas, kad dabar skaitydama nė pati iki galo neatskiriu, kur fantazija, o kur realybė. Pačiai buvo įdomu skaityti dabar, po 8 metų, todėl nutariau panašiems įrašams skirti atskirą tinklaraštį.

Nežinau, ar beturiu tiek fantazijos, kiek turėjau prieš 8 metus. Jaučiuosi išsisėmusi, praradusi kūrybiškumą. Nors ir tada niekas per daug negyrė mano kūrybiškumo, o ir pati kartais jaučiausi rašanti nesąmones. Bet dabar skaityti buvo įdomu. Gal įdomu taip, kaip skaityti savo seną dienoraštį. Galbūt niekam kitam ir nebus įdomu. Bet... rašau šį tinklaraštį sau. Kaip rašiau viename sename įraše, esu egoistė ir egocentrikė. Matyt, tebesu.

Taigi, ruoškitės (o gal tik ateities aš – ruoškis) nesąmonių muziejui, sąmonės srautui ir pasąmonės paistalams.