Deivės šypsena

Ji yra kažkas tokio. Visa švytinti. Žavinga. Įeina į patalpą tarsi vėjo gūsis ir sutaršo visų širdis. Jai nereikia nieko sakyti – ir taip visi mato ir nuseka ją akimis.

Ji palietė ir mano širdį. Priėjo prie mano stalo. Nusibraukė plaukų sruogą nuo veido. „Indre, ar gali man padėti?“, – ji paklausė. Pažiūrėjau į jos rudas akis, tarsi į bedugnę, ir be žado nusekiau paskui. Ji lengvai atsisėdo ant savo kėdės, o aš atsirėmiau ranka į jos stalą. Ji pasakojo, su kokiais nesklandumais susidūrė, o aš stebėjau, kaip juda jos lūpos, ir jaučiau, kaip skęstu jos akyse. Jai baigus kalbėti, pabudau tarsi iš sapno. Nuspaudžiau kelis mygtukus kompiuteryje ir tada ji apdovanojo mane savo švytinčia šypsena. „Ačiū, Indre, tu dievas, neįsivaizduoju, ką be tavęs daryčiau.“ Aš kukliai nusišypsojau ir nuėjau tolyn nuo tos spindinčios būtybės.

Kitą kartą įeina į kabinetą ir tarsi nusklendžia prie kito stalo. Kažką pasako, tada šelmiškai nusišypso. Visas veidas švyti nuo tos nuoširdžios išdykusios šypsenos. Ir man norisi šypsotis, nors ta šypsena ne man skirta. Po to sklendžia atgal į savo kabineta, vėl sukeldama vėjo gūsius aplink save.

Einu namo, laukiu prie šviesoforo. „Nu ir šalta“, – iš nugaros pasigirsta jos balsas. Taip nuoširdžiai, tiesiai išdrebia savo poreikius, ir tai taip žavinga. Taip ir norisi pasiūlyti sušildyt. Bet tik santūriai nusišypsau ir linkteliu galva. Užsidegus žaliai, ji lyg niekur nieko nuskuba tolyn. Išsitraukia telefoną, kažkam skambina. O aš tik žiūriu kaip ta dievybė tolsta nuo manęs. Viena ranka išsitraukia cigaretę, tada pameta žiebtuvėlį. Kol ji pasilenkia jo pasiimti, aš priartėju. Bet tada ji ir vėl nuskuba. O aš ir nesiveju. „Ne tau, Martynai...“ Ir paskęstu savo mintyse.

Princesės inkstai

Taip taip, tokiu metu tikrai yra kažkas, ką turėčiau daryti. Po galais, gi sėdžiu darbe. Tipo programuoju. Vienam lange IDE, kitam lange tinklaraštis. Bet realiai tai jokių konkrečių užduočių neturiu, tai whatever. Pasinaudosiu ta proga ir prirašysiu kokių nesąmonių.

Skauda fakin šoną. Ar nugarą. Inkstus ar kažką. Vakar belekaip skaudėjo. Ryte geriau buvo, dabar vėl pradėjo. Gal tikrai nueit pas gydytoją. Bet nemėgstu pas ją vaikščiot. Vėl sakys, kad dėl psichologinių priežasčių. Perikarditas jai irgi dėl psichologinių priežasčių atrodė.

Šviečia saulė. Vėjas šiaušia plaukus. Medžiams. Sunku susikaupti, kai tam pačiam kabinete sėdi dar bent 7 žmonės. Ir Telia siuntinėja žinutes, siūlo pirkti televizorių žiūrėti futbolui. O aš nei teliko žiūriu, nei tuo labiau futbolo. Labai gera marketingo kompanija. Reikia turbūt nusipirkti tą televizorių. Ir perduoti, kad perku tik dėl to, kad tokią žinutę gavau. Reklamos auka.

Dar per feisbuką rašinėja vienas trenktas žmogus. Pati kalta, pakviečiau į draugus. Kažkokioj grupėj žiauriai spamino, po mano komentaru parašė, kad aš jo geriausia draugė, nes mūsų pomėgiai vienodi. Tai sugalvojau jį į draugus pakviest. Šiaip gal nebuvo ką veikt. Tai dabar spamina man į pm. Sakė, jam šizofrenija. Pats diagnozavosi. Kažkoks psichinis ir tiek, o ne šizofrenija... oj..? „I'm glad your well“ – net savo gimtąja kalba nemoka rašyti.

Šiaip tai žiauriai nuobodu, bet gerai, kad beliko pusvalandis iki darbo pabaigos. Fakin inkstai, net nusičiaudėt ramiai negalima.

Įdomu, koks būtų pasaulis, jeigu visi sakytų tai, ką galvoja? Ir nafik įsižeisti dėl to, ką kiti galvoja? Gal neįsižeidinėtų niekas, nes būtų norma sakyt, ką galvoji. O ir pats gi prisigalvoji visko. Tai lygiosios. Aš mėgstu nuoširdumą, bet nereiškia, kad neįsižeisiu, kai kas nors nuoširdžiai išdrėbs savo nuomonę. Ir šiaip, gal norėčiau, kad apie mane nuoširdžiai geriau galvotų.

Šiandien mane princese išvadino. Aišku, gal tokią ir vaizduoju. Šiaip nežinau. Gi princese pavadint čia gali būti ir kaip meilybinis pavadinimas. Tuo labiau, kad tai sakė mano vaikinas. Tik kažkaip neskambėjo meilybiškai. Bet ai, „I'm the motherfuckin' princess“.

Šiaip tai dar ir kind of nuviliojau jį nuo kitos „merginos“, tai ir daugiau prasmių tinka šita daina. Bet tokia ten ir mergina buvo. Psichinė vedusi ir turinti vaikų boba, įsikliopinusi rimtai sau per jauną bachūrą. Tai labiau jis mane nuviliojo, irgi nuo kito. Prisiviliojo. Tai dabar tegu turisi motherfuckin' princess. Ir elgtis su manimi būtina kaip su princese. Kitaip būsiu ragana. Ai jo, ta psichinė dar ir ragana buvo. Bet ant šluotos taip gerai skraidyt kaip aš tai niekas nemoka. Ar ant (šluot)pagalio. Čia paliksiu laisvės interpretacijoms.

Čia taip nėra ką veikti, toks beprasmis laiko švaistymas. Dar 5 minutės ir galėsiu eiti namo. Grįžusi galėsiu ramiai sau nieko neveikti ir prasmingai leisti likusią dienos dalį. Arba vėl prasėdėti vienoj pozicijoj bijant pasisukti į šoną, nes fakin skauda. Gyvenu kupiną prasmės, laimingą ir sveiką gyvenimą. Bet vienas iš tų trijų vis tiek teisybė. Kuris – paliksiu spėlioti įsivaizduojamiems skaitytojams. Saldžių sapnų, I'm going home.

Įžanga

Šiandien netyčia atradau savo seną „Gyvenimų šešėlių“ tinklaraštį, kuriame turėjau skiltį „Už šešėlių“. Joje rašiau kūrybą, kuri nėra „Gyvenimų šešėlių“ dalis. Ten buvo mano gyvenimas, sumaišytas su visiška fantazija. Tiek sumaišytas, kad dabar skaitydama nė pati iki galo neatskiriu, kur fantazija, o kur realybė. Pačiai buvo įdomu skaityti dabar, po 8 metų, todėl nutariau panašiems įrašams skirti atskirą tinklaraštį.

Nežinau, ar beturiu tiek fantazijos, kiek turėjau prieš 8 metus. Jaučiuosi išsisėmusi, praradusi kūrybiškumą. Nors ir tada niekas per daug negyrė mano kūrybiškumo, o ir pati kartais jaučiausi rašanti nesąmones. Bet dabar skaityti buvo įdomu. Gal įdomu taip, kaip skaityti savo seną dienoraštį. Galbūt niekam kitam ir nebus įdomu. Bet... rašau šį tinklaraštį sau. Kaip rašiau viename sename įraše, esu egoistė ir egocentrikė. Matyt, tebesu.

Taigi, ruoškitės (o gal tik ateities aš – ruoškis) nesąmonių muziejui, sąmonės srautui ir pasąmonės paistalams.