Taigi, vakar nusprendžiau nueiti į pasimatymą su tuo keistu vaikinu – Pauliumi. Liesas, aukštas, poilgių plaukų. Į pasimatymą jis atėjo vilkėdamas tais pačiais drabužiais, su kuriais jį mačiau prieš savaitę, ir turbūt tiek pat laiko neplovęs galvos. Prisėdome picerijoje prie staliuko vienas preišais kitą. Paulius užsisakė picos ir kavos, o aš – lazanijos ir Colos. Padavėjai nuėjus, mes kurį laiką tylėjome.
– Tai kaip sekasi studijos? – nutraukiau tylą aš.
– Kol kas atrodo gerai, – atsakė jis. – Pono B paskaitos įtraukiančios, nors nepasakyčiau, kad išmokau ko nors naujo. Tuo tarpu profesoriaus K paskaitų klausytis labai sunku. Naujos medžiagos labai daug, bet atrodo, kad geriau ją mokytis savarankiškai.
Pauliaus tonas buvo itin oficialus, o kalba manieringa. Balsas vyriškas ir neatitiko jo baikštaus vaikino išvaizdos. Bet kartkartėmis jis mikčiodavo.
Galiausiai mums pavyko pralaužti ledus ir įsivėlėme į visai įdomią filosofinę diskusiją. Kalbėjome apie „smegenis stiklainyje“ – apie tai, kad neįmanoma atskirti realios patirties nuo sukeltos smegenų stimuliacijos.
Nors atradome bendrą kalbą ir jaučiau, kad tarp mūsų užsimezgė ryšys, bet Paulius visą laiką išliko oficialus. Jis į mane visą laiką kreipėsi „Jūs“ ir aš kiek nejaukiai jaučiausi vadindama jį „tu“, bet ir kitaip kreiptis neapsivertė liežuvis.
Maistas jau seniai buvo suvalgytas ir stiklinė seniausiai ištuštinta, kai staiga pastebėjau, kad jau sutemo. Atrodė, kad galėtume kalbėti ir daugiau nieko gyvenime nereiktų.
– Būtų įdomu su Jumis pabendrauti dar kartą, – atsisveikindamas pasakė Paulius.
Nusišypsojau ir stebėjau, kaip liesa figūra dideliais žingsniais nutolsta stotelės link.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą