Ji yra kažkas tokio. Visa švytinti. Žavinga. Įeina į patalpą tarsi vėjo gūsis ir sutaršo visų širdis. Jai nereikia nieko sakyti – ir taip visi mato ir nuseka ją akimis.
Ji palietė ir mano širdį. Priėjo prie mano stalo. Nusibraukė plaukų sruogą nuo veido. „Indre, ar gali man padėti?“, – ji paklausė. Pažiūrėjau į jos rudas akis, tarsi į bedugnę, ir be žado nusekiau paskui. Ji lengvai atsisėdo ant savo kėdės, o aš atsirėmiau ranka į jos stalą. Ji pasakojo, su kokiais nesklandumais susidūrė, o aš stebėjau, kaip juda jos lūpos, ir jaučiau, kaip skęstu jos akyse. Jai baigus kalbėti, pabudau tarsi iš sapno. Nuspaudžiau kelis mygtukus kompiuteryje ir tada ji apdovanojo mane savo švytinčia šypsena. „Ačiū, Indre, tu dievas, neįsivaizduoju, ką be tavęs daryčiau.“ Aš kukliai nusišypsojau ir nuėjau tolyn nuo tos spindinčios būtybės.
Kitą kartą įeina į kabinetą ir tarsi nusklendžia prie kito stalo. Kažką pasako, tada šelmiškai nusišypso. Visas veidas švyti nuo tos nuoširdžios išdykusios šypsenos. Ir man norisi šypsotis, nors ta šypsena ne man skirta. Po to sklendžia atgal į savo kabineta, vėl sukeldama vėjo gūsius aplink save.
Einu namo, laukiu prie šviesoforo. „Nu ir šalta“, – iš nugaros pasigirsta jos balsas. Taip nuoširdžiai, tiesiai išdrebia savo poreikius, ir tai taip žavinga. Taip ir norisi pasiūlyti sušildyt. Bet tik santūriai nusišypsau ir linkteliu galva. Užsidegus žaliai, ji lyg niekur nieko nuskuba tolyn. Išsitraukia telefoną, kažkam skambina. O aš tik žiūriu kaip ta dievybė tolsta nuo manęs. Viena ranka išsitraukia cigaretę, tada pameta žiebtuvėlį. Kol ji pasilenkia jo pasiimti, aš priartėju. Bet tada ji ir vėl nuskuba. O aš ir nesiveju. „Ne tau, Martynai...“ Ir paskęstu savo mintyse.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą