Odė senam draugui

Tu elgiesi taip lyg būtum
didžiausias savo priešas,
Bet ar supranti, kad
kenkdamas sau, kenki tiems, kuriuos myli?

Jauties nevertas meilės
Ir sabotuoji tai, ką turi.
O po to gailiesi to,
ką praradai.

Nevertini to, ką turi,
kol to nepraradai?
Netiesa –
tu vertini, bet vis tiek prarandi.

Meluoji. Vėluoji.
Žaloji save.
Skaudini tuos, kuriuos myli.

Tu nemyli savęs,
bet nesupranti,
Kad nemylėdamas savęs,
negali mylėt kitų.

Tu rūkai. Tu geri.
Nesveikai maitinies.
Tu žudais.
Kol sveikata sušlubuoja.
O tada kartoji.

Tu sakai, kad myli,
bet meluoji.
Sakai, kad ateisi,
bet pavėluoji.

Naktį tave kankina
miego apnėja,
bet tu to nežinai.
O dieną – narkolepsija.

Bet ko daugiau tikėtis,
kai taip geri, rūkai,
maitiniesi
Ir vaistų prigėręs žudaisi.

Bet pagaliau suprask,
kad kenkdamas sau,
kenki tiems,
kuriuos myli.

Karštas šokoladas

Karštas šokoladas
Ir šaltas kambarys
Koks nepriekaištingas
Šitas derinys

Gurkšnį atsigėriau
Ir sušilt baigiu
Šiluma vidinė
Geriausia iš visų

Šalti rudens vakarai
Manęs neįveiks
Ištvėriau dvim aštuonis
Ištversiu trigubai tiek pat

Rankos šąla
Spaudimas žemas
Nosis ledinė
Bet jau pripratus

Šokoladas karštas
Liejasi per žarnas
Bet kambarėlis šaltas
Pralaimėjo šokoladas

Prisiminimai

Ar prisimeni mane?
Čia aš, ta pati.
O gal kita –
Gi visos kūno ląstelės pasikeičia
Per septynis metus
Ir būtent tiek laiko praėjo.
O per kiek laiko
Pasikeičia siela?

Klausau senos muzikos
Tavo muzikos,
Skaitau senas eiles –
Eiles tau.
Atrodo,
Po to daugiau
               eilių nebekūriau.
Nemoku.
Bet gi kurdavau
Per nemokėjimą.
Bet ne daugiau.

Sudaužei mano širdį,
Nužudei mano sielą.
Gal nuo tada ir nebesu
Toks pats žmogus,
Gal nuo tada
Nebesu žmogus.
O gal niekas ir nebuvau.

Kavinėje v2

　　Šalta ir šlapia. Ir ko aš čia ėjau? Bet gi nesėdėsiu visą dieną bendrabučio kambaryje. O į paskaitas nenoriu nė kojos kelti.

　　Atidariau kavinės duris ir iškart užliejo šiluma. Pažvelgiau į kairę – mano vieta prie lango laisva.

　　Kai atsisėdau, iškart priėjo padavėja. Ji jau atsimena, kokią kavą geriu. Pasistačiau ant stalo kompiuterį ir įsijungiau Nyčės knygą. Netrukus padavėja atnešė kavą.

　　Įnikau skaityti ir nė nesupratau, kaip ta kava baigėsi. Bet padavėja iškart priėjo ir pasiūlė dar. Aptarnavimas čia visada malonus.

　　Vėl pasinėriau į Nyčės išvedžiojimus.

　　

　　– Atrodai nuliūdęs, – išgirdau ir supratau, kad padavėja atnešė kavą ir stovi čia jau kelias minutes.

　　Pažvelgiau į ją. Švelnių veido bruožų, šviesiaplaukė, nedidukė liekna padavėja žvelgė tiesiai į mane savo giliomis akimis.

　　– N-ne, t-tik susik-kaupęs, – atsakiau ir šyptelėjau.

　　Tada žavioji padavėja apdovanojo mane savo švelnia šypsena.

　　Ji paklausė, ką aš skaitau. Sakė, ir jai patiko Nyčė. Padavėja prisėdo šalia.

　　– Viktorija, – ji prisistatė.

　　– P-Paulius.

　　Ji pasidalino savo mintimis apie Nyčę ir nejučia mes pasinėrėme į kitą dimensiją. Ten laikas sustoja ir aplinka išnyksta. Nėra nieko kito – tik du protai ir filosofija.

　　

　　– Viktorija! – ramybę sudrumstė balsas iš kito pasaulio.

　　– Aš turiu eiti, – pasakė ji ir nuėjo.

　　O aš likau sėdėti kol pavyko sugrįžti iš kitos dimensijos. Kava jau buvo atšalusi.

Sukurta rašymo dirbtuvių metu.

Kavinėje v1

Paulius nuleidęs galvą brido per šlapių lapų šūsnis. Galiausiai priėjo kavinę, įėjo vidun, nuėjo iki savo įprastos vietos prie lango ir krestelėjo ant kėdės. Eilinė diena, kai jis vietoje paskaitų ateina į šitą kavinę.

Paulius išsitraukė savo nešiojamą kompiuterį, pastatė ant stalo ir jį įsijungė. Netrukus prie jo priėjo padavėja – žavi blondinė – ir besišypsodama prabilo:

– Laba diena. Kaip įprastai?

Paulius tyliai ištarė „taip“ į ją nė nepažiūrėjęs. Padavėja nuėjo. Paulius atsidarė kompiuteryje Nyčės knygą ir pradėjo skaityti. Netrukus padavėja atnešė jam kavos ir šypsodamasi ją padėjo ant stalo. Paulius tik linktelėjo neatitraukdamas akių nuo knygos. Jis sėdėjo, skaitė ir siurbčiojo kavą.

Kai tik kava baigėsi, žavioji blondinė priėjo ir pasiūlė dar.

– Taip, ačiū, – atsakė Paulius ir padavėja nuėjo.

Po kelių minučių ji vėl grįžo nešina puodeliu kavos ir vėl gracingai padėjo jį ant stalo. Paulius niekaip nesureagavo ir padavėja liko stovėti.

– Atrodai nuliūdęs, – pratarė ji.

Štai tada Paulius pagaliau atitraukė akis nuo kompiuterio ir pažiūrėjo į ją.

– Ne, tik susikaupęs, – atsakė ir išspaudė šypseną jis.

– Ką skaitai? – paklausė ji.

– Nyčę.

– Ooo, įdomu. Skaičiau kažkurią jo knygą.

– Gal nori prisėsti? – susizgribo Paulius.

Padavėja nusišypsojo ir prisėdo ant šalimais esančios kėdės.

– Viktorija, – prisistatė ji ir ištiesė ranką.

Paulius paspaudė jos ranką ir taip pat prisistatė:

– Paulius.

– Tai patinka Nyčė, Pauliau?

– Kai kurios jo idėjos įdomios, – atsakė jis. – O tau patiko?

– Visai nieko, – atsakė ji. – Aš jau turiu eiti – klientai laukia.

– Palauk, – Paulius ją sustabdė. – Gal norėtum kur nors su manimi nueiti?

– Žinoma, – Viktorija nusišypsojo ir nuėjo prie kitų klientų.

Paulius kelias minutes pasėdėjo susimąstęs, o tada vėl grįžo prie knygos. „Visa, kas daroma iš meilės, visada vyksta anapus gėrio ir blogio“ – perskaitė jis.

Paulius užvertė kompiuterį, greitai užsivertė kavą. Padavėja atnešė sąskaitą ir jie susitarė penktadienį susitikti.

* * *

Penktadienį jie susitiko ir nuostabiai praleido laiką. O po to jau viskas vyko labai greitai. Jie pradėjo draugauti. O po mėnesio Viktorija pranešė, kad jos kambariokė išsikrausto ir pasiūlė jam gyventi kartu. Pauliui tai buvo didelis žingsnis ir jam reikėjo laiko pagalvoti. Ar jis tikrai pasiruošęs gyventi su mergina ir atsisveikinti su savo viengungišku gyvenimu? Galiausiai jis nusprendė, kad reikia kažką keisti gyvenime ir po dviejų mėnesių draugystės jie apsigyveno kartu.

Tai buvo vienas geriausių sprendimų jo gyvenime. Kiekvieną naktį prieš miegą jie aptarinėdavo skaitytas knygas ar diskutuodavo filosofijos klausimais. O dienomis tiesiog smagiai leisdavo laiką. Ir juos net pačius stebino, kad jie niekada nesipyko.

Bet kažkas dar vis kirbėjo Pauliaus širdyje. Kažko vis dar trūko iki pilnos laimės. Ir jis suprato, kad tos fizikos studijos, vietoje kurių jis eidavo į kavinę, jam neatneša tiek laimės, kiek jis norėtų.

Būgnai

　　　Nuskambėjo būgnų garsas. Atsimerkiu – rastinio namelio kambaryje ant kilimo ratu susėdę žmonės, Amerikos indėnai. Šalimais kitas indėnas muša būgną. Atsisėdau į ratą. Man už nugaros dega židinys. Jo šviesa per visą kambarį šoka pagal būgnų ritmą. Vienas indėnas, atrodo, vyriausias iš visų, pradėjo dainuoti. Netrukus jam pritarė ir kiti. Jaučiau, kaip iš visų pusių jų dainavimas man įeina į ausis, galvoje tarsi atsimuša į kaukolės sieneles ir aidi tarsi tuščioje salėje.

　　　Užsimerkiau. Dainavimas ir būgnai ir toliau aidi mano galvoje. Židinio ugnis šildo mano nugarą. Pajutau tarsi viskas aplink mane pradėjo suktis. Apėmė nesvarumo būsena. Pasaulis sukasi ir aidi indėnų dainavimas. Pajutau, kaip pradėjau kilti. Nesupratau, ar kylu iš tiesų, ar tik taip atrodo. Bet bijau atsimerkti ir patikrinti, nes nenoriu išeiti iš tos būsenos. Pajutau, kad mano kūnas pradėjo judėti. Jaučiau, kaip muzika įeina man per ausis, o tada pasklinda visu kūnu ir judina mano galūnes. Aplink mane iš visų pusių dainuoja indėnai, o aš šoku rato viduryje.

　　　Būgnai ir dainavimas suintensyvėjo. Mano šokis išėjo iš rato vidurio ir aš pradėjau šokti visame kambaryje. Jaučiau, kaip išsiplečiu per visą kambarį ir kiekviename jo kampelyje šoku vienu metu. Supratau, kad aš esu ugnies šviesa, o vieninteliai žmonės kambaryje yra dainuojantys indėnai.

　　　Aš – šviesa – šokau pagal bugnų ritmą ir stengiausi apimti kiekvieną kambario kampelį.

　　　Staiga muzika nutilo. Atsimerkiu – aš sėdžiu viena kambaryje prie rašomojo stalo priešais tuščią sąsiuvinio lapą. Židinyje spragsi ugnis.

　　　

Sukurta rašymo dirbtuvių metu. Įkvėpta būgnų muzikos.

Sekimas

Tamsus vakaras. Gatvėje mašinos važiuoja viena po kitos. Aš slepiuosi už medžio. Jis išeina iš pastato, nulipa laipteliais žemyn. Detektyvas. Apsirengęs juodu paltu ir juoda berete, kad galėtų ištirpti nakty. Jis nueina tiesiai ir aš jį nuseku. Gatve eina daug žmonių. Galiausiai jis prieina laiptus į metro ir pradeda jais leistis. Bandau jį sekti, bet laiptais eina minia žmonių. Spraudžiuosi pro juos ir stengiuosi nepamesti jo iš akių. Galiausiai šiaip ne taip pro žmones prasispraudžiu ir nusileidžiu prie metro.

Jis įlipa į metro ir aš paskui jį. Jis atsisėda, išsitraukia laikraštį ir atsiverčia jį skaityti. O aš toliau jį stebiu.

Po poros stotelių jis išlipa, aš vėl seku paskui. Galiausiai mes išeiname į aikštę. Joje daugybė žmonių, akimirkai pametu jį iš akių. Bet laiku pastebiu, kaip jis pasuka į tuščią skersgatvį. Aš einu iš paskos. Tačiau pasukusi jo nebematau.

Einu skersgatviu toliau, dairydamasi jo. Tik staiga mane pagriebia ir priremia prie sienos. Jis.

– Kodėl mane seki, – paklausė jis.

– Man reikia tavo pagalbos, – atsakiau.

Jis ir toliau laikė mane prispaudęs prie sienos ir žiūrėjo tiesiai man į akis.

Sukurta rašymo dirbtuvių metu beklausant muzikos ir medituojant.