Tamsus vakaras. Gatvėje mašinos važiuoja viena po kitos. Aš slepiuosi už medžio. Jis išeina iš pastato, nulipa laipteliais žemyn. Detektyvas. Apsirengęs juodu paltu ir juoda berete, kad galėtų ištirpti nakty. Jis nueina tiesiai ir aš jį nuseku. Gatve eina daug žmonių. Galiausiai jis prieina laiptus į metro ir pradeda jais leistis. Bandau jį sekti, bet laiptais eina minia žmonių. Spraudžiuosi pro juos ir stengiuosi nepamesti jo iš akių. Galiausiai šiaip ne taip pro žmones prasispraudžiu ir nusileidžiu prie metro.
Jis įlipa į metro ir aš paskui jį. Jis atsisėda, išsitraukia laikraštį ir atsiverčia jį skaityti. O aš toliau jį stebiu.
Po poros stotelių jis išlipa, aš vėl seku paskui. Galiausiai mes išeiname į aikštę. Joje daugybė žmonių, akimirkai pametu jį iš akių. Bet laiku pastebiu, kaip jis pasuka į tuščią skersgatvį. Aš einu iš paskos. Tačiau pasukusi jo nebematau.
Einu skersgatviu toliau, dairydamasi jo. Tik staiga mane pagriebia ir priremia prie sienos. Jis.
– Kodėl mane seki, – paklausė jis.
– Man reikia tavo pagalbos, – atsakiau.
Jis ir toliau laikė mane prispaudęs prie sienos ir žiūrėjo tiesiai man į akis.
Sukurta rašymo dirbtuvių metu beklausant muzikos ir medituojant.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą