Šalta ir šlapia. Ir ko aš čia ėjau? Bet gi nesėdėsiu visą dieną bendrabučio kambaryje. O į paskaitas nenoriu nė kojos kelti.
Atidariau kavinės duris ir iškart užliejo šiluma. Pažvelgiau į kairę – mano vieta prie lango laisva.
Kai atsisėdau, iškart priėjo padavėja. Ji jau atsimena, kokią kavą geriu. Pasistačiau ant stalo kompiuterį ir įsijungiau Nyčės knygą. Netrukus padavėja atnešė kavą.
Įnikau skaityti ir nė nesupratau, kaip ta kava baigėsi. Bet padavėja iškart priėjo ir pasiūlė dar. Aptarnavimas čia visada malonus.
Vėl pasinėriau į Nyčės išvedžiojimus.
– Atrodai nuliūdęs, – išgirdau ir supratau, kad padavėja atnešė kavą ir stovi čia jau kelias minutes.
Pažvelgiau į ją. Švelnių veido bruožų, šviesiaplaukė, nedidukė liekna padavėja žvelgė tiesiai į mane savo giliomis akimis.
– N-ne, t-tik susik-kaupęs, – atsakiau ir šyptelėjau.
Tada žavioji padavėja apdovanojo mane savo švelnia šypsena.
Ji paklausė, ką aš skaitau. Sakė, ir jai patiko Nyčė. Padavėja prisėdo šalia.
– Viktorija, – ji prisistatė.
– P-Paulius.
Ji pasidalino savo mintimis apie Nyčę ir nejučia mes pasinėrėme į kitą dimensiją. Ten laikas sustoja ir aplinka išnyksta. Nėra nieko kito – tik du protai ir filosofija.
– Viktorija! – ramybę sudrumstė balsas iš kito pasaulio.
– Aš turiu eiti, – pasakė ji ir nuėjo.
O aš likau sėdėti kol pavyko sugrįžti iš kitos dimensijos. Kava jau buvo atšalusi.
Sukurta rašymo dirbtuvių metu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą