Kas aš esu? Ir kur dingo mano kūrybiškumas?
Visą gyvenimą praleidau savo fantazijų pasaulyje. Ten įdomiau. Ten gali būti kas tik nori. Nors kartais fantazijos nuneša ten, kur visai nenori būti. Nevaldoma vaizduotė.
Vieną akimirką esi superherojė, gelbėjanti pasaulį. Kitą akimirką nieko gelbėt nebenori. Tegu skęsta visi savo purvuose. Pasaulis nenori būti išgelbėtas.
Sveiki atvykę į tikrą pasaulį.
Ar tai reiškia, kad tapau realistė? Bet dar vis identifikuojuosi su skraidžiojančia padebesiais, realybės nesuprantančia, plaukiojančia fantazuotoja. Identitetas yra, bet jį atitinkančių veiksmų – ne.
Pagalvojus, tai kūrybiškumas dingo 2012 metais. O tada gi buvo pasaulio pabaiga. Tai viskas čia kaip ir aišku. Tai taip išeina, buvo mano fantazijų pasaulio pabaiga. Visai apie tai nepagalvojau. Reiškia, reikia sukurti naują pasaulį.
Kaip sukurti pasaulį? Atsiverskime pasaulio kūrimo manualą. Okey... taip... Pirmiausia, kur bus tas kitas pasaulis?
Toli toli... alternatyvioje visatoje.
Koks tas pasaulis?
Bet ta visata nebuvo jau tokia kitokia. Visai kaip mūsų. Tos pačios galaktikos, tos pačios žvaigždžių sistemos, tos pačios planetos. Net ir mūsų Žemė ta pati. Tik žmonės kiti.
Kas bus pagrindinis veikėjas?
Tame paprastame, niūriame kasdieniame pasaulyje gyveno princesė. Ne, ji nebuvo tikra princesė. Ar bent jau niekas to nežinojo, net ji pati. Ji gyveno mažame namelyje kartu su savo princu. Jie augino baltą ponį.
Princas, princesė, ponis – viskas labai gražu. Bet kur čia istorija? Kas gi tai gražiai šeimynėlei nutiko?
Gyvenimas jiems atsiuntė daugybė išbandymų. Kad ir smulkios negandos, bet jas reikėjo įveikti. Ragana užkerėjo princą, kad šis ją pamiltų. Bet tyra princesės meilė burtus išsklaidė. Piktas raganius pribūrė jiems skurdo metus. Jie vargo ir vos vertėsi, bet jie turėjo vienas kitą, o tai ir buvo jiems didžiausias turtas. Galiausiai tas skurdas jiems išėjo į naudą, nes jiems teko galvoti, kaip prasiversti, ir tai padėjo jiems sukurti savo karališką verslą.
Maži išbandymai – neįdomu. Reikia ko nors didesnio.
Ir tada, kai jau visos smulkios negandos buvo įveiktos ir atrodė, kad pagaliau atėjo užsitarnauta ramybė... Štai tada pasaulis iš tiesų pradėjo griūti. Prasidėjo invazija iš juodosios alternatyvios visatos. Jos piktieji gyventojai infiltravosi, užgrobdami įprastų gyventojų kūnus. Ir niekas negalėjo atskirti, kad tai ne tie patys žmonės. Niekas, išskyrus mūsų princesę, kuri matė giliau negu paprastas paviršius. Tačiau ji buvo vienintelė, kuri tai matė. Ir kas gi ja patikės? Kaip jai įtikinti visą pasaulį, kad jam gresia pavojus?
Na, bet jau laikas baigti. Kaip mūsų veikėjai pavyks įveikti šią kliūtį? Galbūt kada nors sužinosime, o gal ir ne.
