Būgnai

　　　Nuskambėjo būgnų garsas. Atsimerkiu – rastinio namelio kambaryje ant kilimo ratu susėdę žmonės, Amerikos indėnai. Šalimais kitas indėnas muša būgną. Atsisėdau į ratą. Man už nugaros dega židinys. Jo šviesa per visą kambarį šoka pagal būgnų ritmą. Vienas indėnas, atrodo, vyriausias iš visų, pradėjo dainuoti. Netrukus jam pritarė ir kiti. Jaučiau, kaip iš visų pusių jų dainavimas man įeina į ausis, galvoje tarsi atsimuša į kaukolės sieneles ir aidi tarsi tuščioje salėje.

　　　Užsimerkiau. Dainavimas ir būgnai ir toliau aidi mano galvoje. Židinio ugnis šildo mano nugarą. Pajutau tarsi viskas aplink mane pradėjo suktis. Apėmė nesvarumo būsena. Pasaulis sukasi ir aidi indėnų dainavimas. Pajutau, kaip pradėjau kilti. Nesupratau, ar kylu iš tiesų, ar tik taip atrodo. Bet bijau atsimerkti ir patikrinti, nes nenoriu išeiti iš tos būsenos. Pajutau, kad mano kūnas pradėjo judėti. Jaučiau, kaip muzika įeina man per ausis, o tada pasklinda visu kūnu ir judina mano galūnes. Aplink mane iš visų pusių dainuoja indėnai, o aš šoku rato viduryje.

　　　Būgnai ir dainavimas suintensyvėjo. Mano šokis išėjo iš rato vidurio ir aš pradėjau šokti visame kambaryje. Jaučiau, kaip išsiplečiu per visą kambarį ir kiekviename jo kampelyje šoku vienu metu. Supratau, kad aš esu ugnies šviesa, o vieninteliai žmonės kambaryje yra dainuojantys indėnai.

　　　Aš – šviesa – šokau pagal bugnų ritmą ir stengiausi apimti kiekvieną kambario kampelį.

　　　Staiga muzika nutilo. Atsimerkiu – aš sėdžiu viena kambaryje prie rašomojo stalo priešais tuščią sąsiuvinio lapą. Židinyje spragsi ugnis.

　　　

Sukurta rašymo dirbtuvių metu. Įkvėpta būgnų muzikos.

Sekimas

Tamsus vakaras. Gatvėje mašinos važiuoja viena po kitos. Aš slepiuosi už medžio. Jis išeina iš pastato, nulipa laipteliais žemyn. Detektyvas. Apsirengęs juodu paltu ir juoda berete, kad galėtų ištirpti nakty. Jis nueina tiesiai ir aš jį nuseku. Gatve eina daug žmonių. Galiausiai jis prieina laiptus į metro ir pradeda jais leistis. Bandau jį sekti, bet laiptais eina minia žmonių. Spraudžiuosi pro juos ir stengiuosi nepamesti jo iš akių. Galiausiai šiaip ne taip pro žmones prasispraudžiu ir nusileidžiu prie metro.

Jis įlipa į metro ir aš paskui jį. Jis atsisėda, išsitraukia laikraštį ir atsiverčia jį skaityti. O aš toliau jį stebiu.

Po poros stotelių jis išlipa, aš vėl seku paskui. Galiausiai mes išeiname į aikštę. Joje daugybė žmonių, akimirkai pametu jį iš akių. Bet laiku pastebiu, kaip jis pasuka į tuščią skersgatvį. Aš einu iš paskos. Tačiau pasukusi jo nebematau.

Einu skersgatviu toliau, dairydamasi jo. Tik staiga mane pagriebia ir priremia prie sienos. Jis.

– Kodėl mane seki, – paklausė jis.

– Man reikia tavo pagalbos, – atsakiau.

Jis ir toliau laikė mane prispaudęs prie sienos ir žiūrėjo tiesiai man į akis.

Sukurta rašymo dirbtuvių metu beklausant muzikos ir medituojant.

Pasimatymas

Taigi, vakar nusprendžiau nueiti į pasimatymą su tuo keistu vaikinu – Pauliumi. Liesas, aukštas, poilgių plaukų. Į pasimatymą jis atėjo vilkėdamas tais pačiais drabužiais, su kuriais jį mačiau prieš savaitę, ir turbūt tiek pat laiko neplovęs galvos. Prisėdome picerijoje prie staliuko vienas preišais kitą. Paulius užsisakė picos ir kavos, o aš – lazanijos ir Colos. Padavėjai nuėjus, mes kurį laiką tylėjome.

– Tai kaip sekasi studijos? – nutraukiau tylą aš.

– Kol kas atrodo gerai, – atsakė jis. – Pono B paskaitos įtraukiančios, nors nepasakyčiau, kad išmokau ko nors naujo. Tuo tarpu profesoriaus K paskaitų klausytis labai sunku. Naujos medžiagos labai daug, bet atrodo, kad geriau ją mokytis savarankiškai.

Pauliaus tonas buvo itin oficialus, o kalba manieringa. Balsas vyriškas ir neatitiko jo baikštaus vaikino išvaizdos. Bet kartkartėmis jis mikčiodavo.

Galiausiai mums pavyko pralaužti ledus ir įsivėlėme į visai įdomią filosofinę diskusiją. Kalbėjome apie „smegenis stiklainyje“ – apie tai, kad neįmanoma atskirti realios patirties nuo sukeltos smegenų stimuliacijos.

Nors atradome bendrą kalbą ir jaučiau, kad tarp mūsų užsimezgė ryšys, bet Paulius visą laiką išliko oficialus. Jis į mane visą laiką kreipėsi „Jūs“ ir aš kiek nejaukiai jaučiausi vadindama jį „tu“, bet ir kitaip kreiptis neapsivertė liežuvis.

Maistas jau seniai buvo suvalgytas ir stiklinė seniausiai ištuštinta, kai staiga pastebėjau, kad jau sutemo. Atrodė, kad galėtume kalbėti ir daugiau nieko gyvenime nereiktų.

– Būtų įdomu su Jumis pabendrauti dar kartą, – atsisveikindamas pasakė Paulius.

Nusišypsojau ir stebėjau, kaip liesa figūra dideliais žingsniais nutolsta stotelės link.

SMS

– Py-pyp, py-pyp, – suskambėjo Nokia 3310 žinutės tonas. Paulius paėmė telefoną į rankas, atrakino ir įsijungė žinutę. Nežinomas numeris.

„Hi, gal ryt prigriebtum mane iki vietos, galiu atvaryti iki turgeliai arba kur tau patogiau.“

Kažkas ryškiai ne ten pateikė. Paulius nė nevairavo mašinos, tai tikrai negalėtų nieko „prigriebti“. Bet jis nusprendė atrašyti: „Kas čia rašo“, – suspaudinėjo mygtukus telefone. Kurį laiką dar žiūrėjo į ekraną tarsi laukdamas atsakymo. Bet po kelių sekundžių užrakino telefoną ir padėjo ant stalo. Tada grįžo prie sąsiuvinio, kuriame sprendė mechanikos uždavinį fizikos seminarui.

Tačiau nespėjus jam užrašyti sąsiuvinyje pirmos raidės, vėl pasigirdo „py-pyp, py-pyp“. Žinutėje tebuvo užrašyta: „Monika“. Paulius iškart pabandė atmintyje perkratyti visas pažįstamas merginas, kurių vardas galėtų būti Monika. Prieš akis iškilo blondinė raudonomis lūpomis iš paralelinės klasės gimnazijoje, kurią šiemet baigė. Ar tai galėtų būti ji? Bet kam jai jam rašyti.

„Tikriausiai ne čia pateikėte“, – Paulius greitai suspaudė mygtukus ir iškart padėjo užrakintą telefoną į šalį.

„v = s / t“ – jis užrašė sąsiuvinyje. Bet jį ir vėl nutraukė garsas iš telefono. Šį kartą skambutis. Paėmė telefoną į rankas – tas pats nežinomas numeris. Jis nedrąsiai nuspaudė mygtuką su nupieštu žaliu rageliu ir iš lėto pridėjo telefoną prie ausies:

– K-klausau, – ištarė jis.

– Pauliau? – pasigirdo skardus draugiškas merginos balsas kitoje ragelio pusėje.

– T-taip? – atsakė jis.

Trumpa pauzė. Tada vėl merginos balsas:

– Uoj, atsiprašau! Tikriausiai ne tam Pauliui paskambinau.

Paulius nieko neatsakė.

– Viso gero, – pasakė mergina ir padėjo ragelį.

Paulius padėjo telefoną ant stalo. Na taip, kurgi jam skambintų žavi blondinė raudonomis lūpomis.

„a = (v1 - v2) / t“ – užrašė naujoje eilutėje.